Ir dar plastic fantastic £5 dėl balanso.
Monday, 28 November 2016
Knygos
Kaune iš biblės prie fontano buvau paėmęs kelias knygas paskaitymui:
- Justas Piliponis, Kaukolė Žalsvame Čemodane - pavadinimas tai ohoho, bet labai jau toks primityvus, vienos linijos action detektyvas, ant galo nusibodo ir nepabaigiau. Amžinas Žydas Kaune - kur kas geresnė knyga.
- 100 vietų, kurių niekada neaplankysite - pažintinė pop literatūra, fotkių daugiau nei teksto.
- LDK Kasdienis Gyvenimas - šitos nepabaigiau ir net neskaičiau, nes per didelė, kaip kokia enciklopedija, tai paskaitinėjau šiaip. Labai įdomu skaityti, kas dėjosi 400+ metų atgal: Didysis kunigaikštis Vytautas gyveno dar trejus metus ir pasikvietė pas save medžioklėn karalių Jogailą. Jogailai beviešint, susirgo Vytautas ir mirė nuo pasaulio sutvėrimo šeši tūkstančiai devyni šimtai pirmaisiais metais, o nuo Kristaus gimimo tūkstantis keturi šimtai trisdešimtaisiais metais spalio mėnesio 23 dieną. Nu ir taip toliau. Pareiškimai visokie, kas ką apvogė, primušė, ar užmušė, kas ko negerbė, šaukimai į karą, valdovų ir šiaip šlėktų susirašinėjimai, etc. A must read kiekvienam, kam įdomi LDK istorija.
- Senieji Lietuvos spaudmenys: XVI–XVIII a. faksimilės - irgi must visokiems dyzikams, kad pažėt kaip žmonės maketuodavo knygas kai nebuvo ne tik kompų, bet net ir elektros nebuvo.
Ir dar porą ne iš biblės:
- Marcelijus Martinaitis - Mes Gyvenome. Labai labai gera autobiografinė knyga apie šiek tiek atsiskyrusį mažą lietuvišką kaimą iki, per ir po WW2. Nieko nėr blogiau už rusus. Bet man MM eilėraščiai nepatinka, visiška depresija, skausmas ir rauda, nėr prasmės tokius skaityt.
- Susipažinkite: Freudas - biografinis komiksas apie Freud'ą. Nežinau, kokia prasmė buvo daryti komiksą iš jo biografijos, bet visai smagiai susiskaitė/susižiūrėjo
Telefone po truputį dakalinėju Daug Stanhope, Digging Up Mother, jo autobiografine knyga. Čia išverčiau citatą apie "vėjuką":
Kartu su Džefu Braunu dažnai valgydavome Sahara valgykloje, kurioje aš apturėjau geriausią savo gyvenime vidurius sukantį dujų susikaupimo spektaklį. Patalpa buvo pilna senolių, nė vienos laisvos vietos, o mes sėdėjome pačiame centre. Buvo tylu, girdėjosi tik lengvas stalo įrankių ir indų skambesys. Aš jaučiau susikaupusias dujas savo žarnose ir numaniau, kad tai bus čempiono vertas reikalas. Žinojau, kad tai, kas netrukus įvyks, Džefui labai nepatiks, taigi tuo smagiau man. Aš sėdėjau ant kieto plastiko kėdės, idealiai tinkamos atspindėti garsą. Stengdamas nesijuokti aš pasilenkiau ant stalo, demonstratyviai lankomis laikydamasis už kampų. Tai, ką aš paleidau buvo galima pavadinti Pragaro Trimitu. Tylioje patalpoje kurtinantis aidas skambėjo iš kiekvieno kampo. Tai truko 6-7 sekundes - beveik amžinybę, be protrūkių, tai pagarsėdamas, tai pritildamas. Garsas buvo toks, kad jums būtų pasirodę, kad pietaujate mano žarnose. Žmonės sėdėjo per mažiau nei pusmetrį už manęs. Kai aš pabaigiau, valgykloje stojo kapų tyla. Nebuvo nė mažiausios abejonės, kad kiekvienas iš maždaug šimto žmonių tikrai girdėjo mano šedevrą. Džefas sustingo iš pykčio, o kapų tyla virto pasišlykštėjimo murmesiu. Aš tiesiog spoksojau į savo lėkštę, mano akys prisipildė ašarų, man pradėjo bėgti nosis ir konvulsiškai juokdamasis springau seilėmis. Džebas tikrai būtų pabėgęs, jei mes nebūtumę sėdėję taip toli nuo durų. Jis buvo siaubingai įsiutęs ir purkštauja iki šiol, kai jam primenu tą istoriją. Rašydamas tai aš juokiausi taip pat stipriai kaip tada, kai tai padariau (ir dar kartą, perrašydamas). Bezdėjimas yra juokingiausias dalykas pasaulyje, ir jei jūs su tuo nesutinkate, vadinasi neturite sielos. Ir taškas.
Original:
Let me take a moment to defend flatulence. While I can appreciate and enjoy intelligent humor that makes you think, I never want to become so ensconced in artistry that I no longer laugh at farts. There is nothing even remotely close to how much a powerful, wet, gurgling blast of gas and matter can make me laugh. From the beginning, as a child, they made me weep snot, and have continued to make me fall out every time since. I couldn’t name one other comedy source more timeless than farts. Stand-up comedy has the shelf life of mayonnaise in the hot sun. Jokes get old. Movies like Caddyshack still hold up fairly well but could never make me spill off a chair with tears running down my face, gasping for breath, like a well-placed, turbulent anal expulsion. Repeatedly, over and over, even when you see ’em coming. Jeff Brown and I commonly ate at the Sahara dinner buffet where I had—to this day—the best spectacle of bowel-wrenching flatulence of my life. The room was full of mostly elderly people, tables tightly packed, and we were seated dead center. It was silent except for the slight tinkling of silverware on plates. I felt my lower intestine chamber up and I knew it had championship prospects. I knew Jeff Brown would have absolutely no appreciation for what was about to happen, which made it way funnier. My chair was the perfect hard plastic for maximum reverberation. I was choking down the belly laugh as I leaned up and into the table, hands on the corners, thoroughly telegraphing my intentions. What came out of me was Hell’s Trumpet. A deafening tear echoed off every corner of that muted hall. It lasted at least 6–7 seconds, a veritable eternity of hang-time for nonstop wind. The pitch roared up and down the scales in range. The clarity of sound would have made you feel like you were actually dining inside my colon. People were seated literally a foot behind me. When it concluded, all sound in the dining room had completely evaporated. There was no question that every single person of the hundred or so in there had bore witness to my masterpiece. Jeff Brown was paralyzed with inner fury as the mortified silence turned to widespread murmurs of disgust. I simply stared at my plate as tears flooded my eyes, my nose ran, and I began to drool while convulsing and desperately trying to contain any audible laugh. Jeff would have run for the door had it not been situated so far away. He was genuinely enraged, and still comically fumes to this day when I bring that story up. I laughed just as hard now recounting it here as I did that pleasant afternoon. (And again, during rewrites.) Farts are the funniest things in life, and if you disagree, then you have no soul. End of story.
- Justas Piliponis, Kaukolė Žalsvame Čemodane - pavadinimas tai ohoho, bet labai jau toks primityvus, vienos linijos action detektyvas, ant galo nusibodo ir nepabaigiau. Amžinas Žydas Kaune - kur kas geresnė knyga.
- 100 vietų, kurių niekada neaplankysite - pažintinė pop literatūra, fotkių daugiau nei teksto.
- LDK Kasdienis Gyvenimas - šitos nepabaigiau ir net neskaičiau, nes per didelė, kaip kokia enciklopedija, tai paskaitinėjau šiaip. Labai įdomu skaityti, kas dėjosi 400+ metų atgal: Didysis kunigaikštis Vytautas gyveno dar trejus metus ir pasikvietė pas save medžioklėn karalių Jogailą. Jogailai beviešint, susirgo Vytautas ir mirė nuo pasaulio sutvėrimo šeši tūkstančiai devyni šimtai pirmaisiais metais, o nuo Kristaus gimimo tūkstantis keturi šimtai trisdešimtaisiais metais spalio mėnesio 23 dieną. Nu ir taip toliau. Pareiškimai visokie, kas ką apvogė, primušė, ar užmušė, kas ko negerbė, šaukimai į karą, valdovų ir šiaip šlėktų susirašinėjimai, etc. A must read kiekvienam, kam įdomi LDK istorija.
- Senieji Lietuvos spaudmenys: XVI–XVIII a. faksimilės - irgi must visokiems dyzikams, kad pažėt kaip žmonės maketuodavo knygas kai nebuvo ne tik kompų, bet net ir elektros nebuvo.
Ir dar porą ne iš biblės:
- Marcelijus Martinaitis - Mes Gyvenome. Labai labai gera autobiografinė knyga apie šiek tiek atsiskyrusį mažą lietuvišką kaimą iki, per ir po WW2. Nieko nėr blogiau už rusus. Bet man MM eilėraščiai nepatinka, visiška depresija, skausmas ir rauda, nėr prasmės tokius skaityt.
- Susipažinkite: Freudas - biografinis komiksas apie Freud'ą. Nežinau, kokia prasmė buvo daryti komiksą iš jo biografijos, bet visai smagiai susiskaitė/susižiūrėjo
Telefone po truputį dakalinėju Daug Stanhope, Digging Up Mother, jo autobiografine knyga. Čia išverčiau citatą apie "vėjuką":
Kartu su Džefu Braunu dažnai valgydavome Sahara valgykloje, kurioje aš apturėjau geriausią savo gyvenime vidurius sukantį dujų susikaupimo spektaklį. Patalpa buvo pilna senolių, nė vienos laisvos vietos, o mes sėdėjome pačiame centre. Buvo tylu, girdėjosi tik lengvas stalo įrankių ir indų skambesys. Aš jaučiau susikaupusias dujas savo žarnose ir numaniau, kad tai bus čempiono vertas reikalas. Žinojau, kad tai, kas netrukus įvyks, Džefui labai nepatiks, taigi tuo smagiau man. Aš sėdėjau ant kieto plastiko kėdės, idealiai tinkamos atspindėti garsą. Stengdamas nesijuokti aš pasilenkiau ant stalo, demonstratyviai lankomis laikydamasis už kampų. Tai, ką aš paleidau buvo galima pavadinti Pragaro Trimitu. Tylioje patalpoje kurtinantis aidas skambėjo iš kiekvieno kampo. Tai truko 6-7 sekundes - beveik amžinybę, be protrūkių, tai pagarsėdamas, tai pritildamas. Garsas buvo toks, kad jums būtų pasirodę, kad pietaujate mano žarnose. Žmonės sėdėjo per mažiau nei pusmetrį už manęs. Kai aš pabaigiau, valgykloje stojo kapų tyla. Nebuvo nė mažiausios abejonės, kad kiekvienas iš maždaug šimto žmonių tikrai girdėjo mano šedevrą. Džefas sustingo iš pykčio, o kapų tyla virto pasišlykštėjimo murmesiu. Aš tiesiog spoksojau į savo lėkštę, mano akys prisipildė ašarų, man pradėjo bėgti nosis ir konvulsiškai juokdamasis springau seilėmis. Džebas tikrai būtų pabėgęs, jei mes nebūtumę sėdėję taip toli nuo durų. Jis buvo siaubingai įsiutęs ir purkštauja iki šiol, kai jam primenu tą istoriją. Rašydamas tai aš juokiausi taip pat stipriai kaip tada, kai tai padariau (ir dar kartą, perrašydamas). Bezdėjimas yra juokingiausias dalykas pasaulyje, ir jei jūs su tuo nesutinkate, vadinasi neturite sielos. Ir taškas.
Let me take a moment to defend flatulence. While I can appreciate and enjoy intelligent humor that makes you think, I never want to become so ensconced in artistry that I no longer laugh at farts. There is nothing even remotely close to how much a powerful, wet, gurgling blast of gas and matter can make me laugh. From the beginning, as a child, they made me weep snot, and have continued to make me fall out every time since. I couldn’t name one other comedy source more timeless than farts. Stand-up comedy has the shelf life of mayonnaise in the hot sun. Jokes get old. Movies like Caddyshack still hold up fairly well but could never make me spill off a chair with tears running down my face, gasping for breath, like a well-placed, turbulent anal expulsion. Repeatedly, over and over, even when you see ’em coming. Jeff Brown and I commonly ate at the Sahara dinner buffet where I had—to this day—the best spectacle of bowel-wrenching flatulence of my life. The room was full of mostly elderly people, tables tightly packed, and we were seated dead center. It was silent except for the slight tinkling of silverware on plates. I felt my lower intestine chamber up and I knew it had championship prospects. I knew Jeff Brown would have absolutely no appreciation for what was about to happen, which made it way funnier. My chair was the perfect hard plastic for maximum reverberation. I was choking down the belly laugh as I leaned up and into the table, hands on the corners, thoroughly telegraphing my intentions. What came out of me was Hell’s Trumpet. A deafening tear echoed off every corner of that muted hall. It lasted at least 6–7 seconds, a veritable eternity of hang-time for nonstop wind. The pitch roared up and down the scales in range. The clarity of sound would have made you feel like you were actually dining inside my colon. People were seated literally a foot behind me. When it concluded, all sound in the dining room had completely evaporated. There was no question that every single person of the hundred or so in there had bore witness to my masterpiece. Jeff Brown was paralyzed with inner fury as the mortified silence turned to widespread murmurs of disgust. I simply stared at my plate as tears flooded my eyes, my nose ran, and I began to drool while convulsing and desperately trying to contain any audible laugh. Jeff would have run for the door had it not been situated so far away. He was genuinely enraged, and still comically fumes to this day when I bring that story up. I laughed just as hard now recounting it here as I did that pleasant afternoon. (And again, during rewrites.) Farts are the funniest things in life, and if you disagree, then you have no soul. End of story.
This is what you'll get
Vakar tube kažkoks džentelmenas paliko savo pliusinį aifouną su dėklu, banko kortelėm ir kitu šlamštu. Tai išėjau į lauką, palaukiau kol paskambins (sako - that's very kind of you) ir palikau pas stoties viršininką.
Patikrinau teleloto bilietą, kur užvakar nusipirkau, galvojau gal išlyginsiu savo karma points, bet kur ten.
Karmos, kaip ir dievo, nėra.
Subscribe to:
Posts (Atom)