Šį savaitgalį buvau Kaziuko mogėje ir prisiminiau japonų kultūros parodą British Museum Londone. Japonai turi Gyvas Nacionalines Vertybes (Ningen Kokuho) - žmones, kurie šiais laikais kuria daiktus taip, kaip jie buvo gaminami (prieš) kelis tūkstančius metų.
Kas yra mūsų Kaziuko mugė?
Kaziuko mugė, teoriškai, yra kasmetinė amatų ir tautodailės šventė, rengiama nuo septyniolikto amžiaus pradžios, pritraukianti į Vilnių daug lankytojų (ir šiek tiek pirkėjų) iš Lietuvos ir artimojo užsienio.
Kaziuko mugė, praktiškai, yra kinietiško šlamšto ir frančizinių štampovkių savaitgalinis outletas, šiek tiek atskiestas amatais ir tautodaile ir pagardintas kebabais, greitųjų kreditų ir bilietų į renginius prekybos kioskais.
Kaziuko mugė, utopiškai, yra rūpintojėlius drožiantys diedeliai, savo amato paslaptis perduodantys jaunąjai kartai ir kapojantys nagus už pasiūlymą pagreitinti procesus su CNC.
Mano supratimu, Kaziuko mugę reikėtų skirstyti į zonas. Tautodailė, amatai ir visas kitas handmade - Pilies gatvė. Maistas ir gėrimai - Gedo prospektas. Muzika ir kitos pramogos - Rotušės aikštė. Menas ir hi-tec’as - VDA kiemas ir Sereikiškių parkas. Prekės iš Kinijos - sorry guys, autobusas į Gariūnus - štai ten.
Ir, žinoma, nemokamas WiFi visame Kaziuko plote.
No comments:
Post a Comment