Taip, tie trys ambasados langeliai, skirti visai lietuviškai diasporai yra mažokai. Taip, ambasada yra per gerame Londono rajone (už kampo - Tate Britain, apie kurios egzistavimą 99% ambasados lankytojų nė nenutuokia). Taip, joje galėtų būti daugiau kėdžių mamoms su vaikais. Taip, nepamaišytų ir vending machine. Taip, balsu per piščialkes skelbiamos pavardės skamba creepy ir nesuprantamai. Taip, interjerui nereikėjo naudoti Norfą primenančių plytelių. Taip, policininkai ne etaloniniai, o chrestomatiniai.
Bet.
Šį antradienį vėl atėjau į ambasadą, vėl iš anksto neužsirašęs (nes online bookingas beviltiškai siūlo ateiti po tūkstančio metų, pragãrio trisdešimt aštuntą), vėl pasiėmiau numeriuką, vėl sulaukiau, kol bingtelėjo mano skaičius, vėl priėjau prie langelio ir vėl paprašiau darbuotojo, kad jeigu kas nors netyčia šiandien neateis, tai gal jis galėtų priimti mane, nes aš esu neužsiregistravęs, pasiėmęs pusdienį off iš darbo ir tikiu stebuklais.
Po nepilnos valandos, vos tik man baigus skaityti Kurto Voneguto "Titano Sirenas" (knyga nuostabi, pabaiga nuobodi), per virš minėtas piščialkes kažkuri iš sirenų burbtelėjo mano vardą ir pavardę, tada mane nufotkino, nuskanavo pirštus, padarė kolonoskopiją (naujausi ES reikalavimai, nepasiginčysi), nuskausmino aštuom šešiais svarais ir viskas, done, lauk emailo.
Smagu tai, kad visi ambasados darbuotojai, su kuriais bendravau yra visiškai be priekaištų - mandagūs ir paslaugūs žmonės. Kitas gal net ir susinervintų, kad nėra prie ko prikibti.
Ir dar - į darbą, nors ir pavėlavęs, atėjau anksčiau už kai kuriuos savo kolegas, taigi net neišnudojau savo pusės dienos off.
Ačiū!
P.S. O tas smulkmenas, apie kurias rašiau post'o pradžioje, kada nors po truputį išsispręsit. Predėkit nuo kėdžių mamoms, Tate Britain skrajučių ir kabliuko ant durų tualete.
No comments:
Post a Comment